Select Page
Aplankyti svetainę.

Į plaukus šalna įsisuko ir metai be gailesčio gula…
Kaip nori gyvenime sukis, vis tiek jis Tau rudenį siūlo…
Žinau – bus daug sutemų, rūko, bus gervių vorelė nutįsus,
O aš, veidą Saulėn atsukęs, tik debesį pilką matysiu…
Todėl savo šypseną giedrą krūtinėj paslėpęs nešuosi:
Gyvenimo šėlstančioj vėtroj man Spindulį Saulės atstos ji.

 

Poetas Juozas Sabaliauskas
(1930-2012)

Šiaulių pagyvenusių žmonių asociacija

Aš niekada negalvoju apie ateitį –
ji pati ateina gana greit

A. Einšteinas

GLAUSKIMĖS IR BUS ŠILČIAU

Šiaulių pagyvenusių žmonių asociacija pasitinka 65-tuosius savo veiklos metus. Kolektyve, kuriame yra gerokai virš šimto narių, kiekvienas surado mėgstamą veiklą, naujų draugų, atgaivą sielai. “Glauskimės ir bus šilčiau“ – taip sakydavo pedagogė Teodora Radžienė, 19 metų vadovavusi šiai organizacijai. Ją pakeitusi darbšti medikė Kristina Švambarienė, septynerius metus sėkmingai vadovavo šiai organizacijai, 18 metų dalina visiems džiaugsmą ir gerą nuotaiką. Džiaugėmės buvusių pirmininkų Laimutės Kančauskienės, Tado Petrylos ir visų valdybos narių veikla, nes ir jų indėlis paliko gražų pėdsaką organizacijos istorijoje. Aktyvių žmonių dėka gimsta naujos iniciatyvos, kuriasi nauji meninės ir kitokios veiklos būreliai, glaudžiai bendradarbiaujama su nevyriausybinėmis organizacijomis, kuriami projektai.
Artėja Didžiosios metų šventės. Laukiame jų, prisimindami Advento vakarus, linksmas popietes, susitikimus, vaidinimus. Tomis dienomis dūzgėme tarsi bitės avilyje. Vieni puošdavo eglutę ir ruošdavo kūčių valgių stalą, kiti repetuodavo vaidinimus, mokėsi kalėdinių giesmių. Į šventę pakviesdavome kunigą. Jausdavomės tarsi būtume didelė, darni šeima.
Kaip suburti didelę šeimą vėl į būrį, kad per šventes niekas nebūtų atskirtas, paliktas liūdesy ar vienatvėje? Juk uždrausti visi susitikimai, niekas nežino, kas bus toliau, kada galėsime susitikti? Per ilgai užsitęsė atskirtis ir tyla…
– Pabandykime nuotoliniu būdu su asociacijos senbuviais pravesti pokalbių ciklą „Reikia pakalbėti“. Tokius pokalbius vesdavome prieš daug metų! – pasiūlė projekto „Prisijungusi Lietuva“ koordinatorė Aldona Žičkienė. – Pasiteirausime apie sveikatą, nuotaiką, materialinę padėtį, pasveikinsime su šv. Kalėdomis ir ateinančiais Naujaisiais metais.

„Šie metai jau kitokie, artėjančios šventės taip pat bus kitokios“ – su liūdesiu kalba Kristina.

2020 metus palydėsime,
Deja, tokios šventės neturėsime…
Ruduo atėjo su piktu vėju…
Atnešė jis mums „koronę“,
Uždraudė bet kokią vakaronę…

Bet nenusiminkime. Su gerumu pasitikime Šv. Kalėdas ir Naujuosius metus, linkėdami Šviesos, Vilties ir Meilės!“
– Svarbiausia, atnaujinsime ryšį su senjorais, kurie dabar yra nustumti į šešėlį, sužinosime, gal reikia mūsų dėmesio, gal pagalbos. Reikia pakalbėti!- pritarė Zenona Škikūnienė.
– Klausimus ir atsakymus galėsime internete patalpinti, platesnis žmonių ratas sužinos apie gyvenimo pasikeitimus pandemijos laikotarpiu. – paantrino Regina Šulminienė.
Kaip tarėme – taip ir padarėme. Netikėti mūsų skambučiai pradžiugino kiekvieną. Senjorai su džiaugsmu atsakinėjo į klausimus, nuoširdžiai pasakojo apie save, dalijosi prisiminimais ir nuotraukomis.

Regina Keršienė (statistikos specialistė, asociacijoje 29 metai).
„Beveik visi turime anūkų, proanūkių, auksines sukaktis atšokome, bet, kai atėjo senatvė, net nepajutome. Šiame kolektyve man ir mano vyrui Vytautui niekad netrūko dėmesio. Susirinkę į būrį, ne apie rūpesčius, vargus, negandas kalbėdavome, bet pasakodavome linksmas istorijas, juokaudavome, šokdavome ir dainuodavome. Abu dainavome vokaliniame ansamblyje, dalyvaudavome talkose, dar ir pasportuodavome, nes vyresniame amžiuje reikia labiau rūpintis sveikata“,- atviravo Regina.
Regina ilgai negalėjo susitaikyti su vyro netektimi, vienatvės skausmu. Gelbėjo asociacijos bičiuliai, kiti draugai ir artimieji.

Klausimas Reginai: Kas padėjo sunkiais gyvenimo momentais atsitiesti ir eiti pirmyn? Ar suradote asociacijoje artimų sielai draugų?

Atsakymas: Likimo smūgius ištverti padėjo žmonės. Mat dainavau keliuose kolektyvuose, vaidinau spektakliuose, buvau Carito savanorė, įsijungiau į „Maisto banko“ akcijas, pamėgau keliones, globojau vienišus senelius. Dalyvaudavau visur, kur buvau reikalinga. Liūdesį nugalėti padėjo poetė Stefa Valatkienė. Jai niekada nestigo optimizmo, entuziazmo, mokėjo užjausti ir nuraminti. Stefa yra išleidusi dešimt poezijos knygelių, kuriose randu daugybę man patinkančių eilėraščių apie Salduvę, Lietuvą, jos pušynus, pievas, kalvas ir jūrą. Smagiai pasijuokiu, kai paimu į rankas jos knygelę „Pusiau su velniu“, kur įrašyta: „Aš tau duodu dovanai velnių taką su velniais“.

Teresė Andriuškaitė (mokytoja, logopedė, asociacijoje 29 metai).
„Visą gyvenimą mėgau keliauti. Dirbdama virš 20 metų neetatine ekskursijų vadove ir virš 40 metų pedagoge, išvažinėjau visą Lietuvą ir ne tik ją. Nesudariau tų vietovių sąrašo, bet jei tokį turėčiau, tai užrašų knygutėje ne visi vietovardžiai tilptų. Vien su PŽA nariais aplankytų vietovių sąrašas būtų ilgas. Kodėl verta keliauti? Pirmiausia todėl, kad keliaudami gerai praleidžiame laiką. Dar, kad papildome žinių bagažą, geriau susipažįstame vieni su kitais, patiriame įvairių nuotykių ir pramogų. Kelionės padeda kiekvienam žmogui augti ir tobulėti, nepaisant jo amžiaus. Po kelionių jaučiamės sveikesni ir laimingesni.“

Klausimas: Ar ne liūdna, kad dėl pandemijos nebėra kelionių, susitikimų, renginių? Kokie pomėgiai išliko šiuo sunkiu laikmečiu?

Atsakymas: Liūdna. Bet atsakysiu poeto E.Selelionio žodžiais:

Be kelionių trūksta oro.
Negaliu, oi ne!
Nes pažint gimtinę noriu,
Kaip patsai save.

Geriau pasijaučiu, kai aplanko prisiminimai apie prasmingos veiklos metus, kurie aprašyti knygose – „Mokytojų gyvenimo spalvos“ 2011m. ir „Šiaulių pagyvenusių žmonių asociacija. Gerosios patirties ir įvaizdžio formavimo sklaida“ 2016 m. Didžiuojuosi, kad ne vienerius metus teko būti Šiaulių mokytojų senjorų klubo „Šviesa“ ir Artrito draugijos „Artis“ pirmininke, įnešti naujų idėjų šioje veikloje. Dar džiaugiuosi, kad galiu būti naudinga ir turiu daug draugų senjorų kolektyvuose.

Mėgstu skaityti, žaisti šaškėmis, šachmatais, domiuosi mūsų šalies ir pasaulio aktualijomis. Šie metai, pirmieji metai , kai atsisakiau mėgstamos veiklos kolektyviniame sode. Nepasiduodu liūdesiui, sakydama: „Jeigu verksi, ar nuo to bus geriau?“

Gražina Matulevičienė (medicinos sesuo, poetė, asociacijoje 25 metai).
„Šiemet galėčiau švęsti jubiliejų,- 25 metai asociacijoje. Daug metų buvau valdybos narė, atsakinga už kultūrinę visuomeninę veiklą. Vesdavau poezijos vakarus, Šv.Kalėdų, Šv.Velykų, Motinos dienos ar Gimtadienių šventes. Buvau atsakinga už kultūrinę programą vasaros stovyklose. Esu kūrybiška, todėl sugalvodavau linksmų pramogų, vaidinimų, kur skambėdavo juokas, šmaikštūs posakiai, dainos, o svarbiausia, vyraudavo gera nuotaika. Dar buvau ir savanorė. Globodavau vieną, o kartais ir kelis vienišus senukus. Su savanoriais ruošdavome pasirodymus, gamindavome dovanėles seneliams, aplankydavome juos ligoninėse ir globos namuose, rūpindavomės be artimųjų paliktais seneliais. Už savanorystę Lietuvos TV konkurse „Auksinė širdis“ mes su Aldona Žičkiene tapome nominantėmis .

Klausimas: Gražina, Jūs rašote eilėraščius. Kiek jų esate sukūrusi? Gal kai kuriuos paskyrėte ypatingam žmogui, ar įvykiui?

Atsakymas: Parašiau vieną tokį eilėraštį, kurį nusiunčiau Lietuvos Prezidentui Valdui Adamkui 80 –tojo gimtadienio proga. Gavau įspūdingą Padėką. Šio įvykio niekada nepamiršiu. Esu parašiusi daug eilėraščių, bet labiausiai mėgstu kurti eilėraščius apie Lietuvą ir jos gamtą.

„Žiemos belaukiant“
Šalnos ranka šiurpioji
Nuskynė švelnią gėlę.
Ruduo piktai kvatojos,
Išvijęs vasarėlę.
Iš ledjūrių atskriejęs
Už lango kraupiai aikčios.
Baltais žiemos takeliais
Tyli svajonė vaikščios.

 Jadvyga Kačinskienė (avalynės siuvimo meistrė, asociacijoje 23 m.).
Steponas Mikolaitis (mechanikas, malūnininkas, asociacijoje 21 m.).
Asociacijoje juos vadina šeima. Nors iš tiesų, tai tik geri bičiuliai, kurių draugystė visus žavi. Juos suartino daina. Abu gieda bažnyčios chore, yra dainavę kituose choruose. Su „Rudens žiedų“ ansambliu koncertavo įvairiuose miestuose, Dainų šventėse, vaidino asociacijos spektakliuose. Jadvyga mėgsta laisvalaikiu megzti vąšeliu, kuria kitokius rankdarbius. Abu dainininkai moka daug senovinių liaudies dainų ir jas mielai duetu dainuoja įvairiomis progomis.

Klausimas: Ar tikite teiginiu „Žmonės, atradę vienas kitą, atranda ir sveikatą“? Kada ir kaip tapote tokiais artimais bičiuliais?

Atsakymas: „Ligas reikia gydyti vaistais, o sielą dainomis. Labai padeda jautrūs, geri žmonės“ – sako Jadvyga.- Prisimenu „Šarmoje“ šventėme Stepono šešiasdešimtmetį, ten ir susipažinome. Pakviečiau jį ateiti į Pagyvenusių žmonių asociaciją. Nuo tada ir prasidėjo mūsų artimesnė draugystė. Steponas – nagingas vyras, jautrus žmogus, neatsisakydavo padėti buityje ir šiaip gyvenime“.
„Dainuodami ansamblyje „Rudens žiedai“, įsidrąsinome padainuoti ir duetu. Tapome populiarūs. Taip ir dainuojame popietėse, vakaronėse, kelionėse. Džiaugiamės, kad mūsų dainos patinka.”- sako Steponas“.

Danutė Valienė (ekonomistė, asociacijoje 23 metai).

Nijolė Grigaitienė (muzikologė, asociacijoje 21 metai).

„Įsilieti į Asociaciją, kurios užmojai ir darbai buvo žinomi ne tik Šiauliuose, buvo ir svajonė ir baimė. Pradžioje taip ir jautėmės tarsi maži lašeliai didelėje upėje. Pajutę vyresnių žmonių padrąsinimą, palaikymą, supratome, kad šiame dideliame būryje vystoma ne tik meninė veikla, bet kuriamos sveikatos, darbingumo, geros nuotaikos palaikymo programos, aktyviai sportuojama. Čia galėjau įgyvendinti savo svajonę. Įkūriau šaškių – šachmatų būrelį, pravesdavau varžybas,“ – atviravo Danutė. Jai pritarė Nijolė Grigaitienė . Tėvo paraginta, ir ji pasirinko šį kolektyvą, kuriame surado daug bičiulių, o draugei padėjo organizuoti šaškių – šachmatų varžybas ir teisėjaudavo jose.

Klausimas: „Liūdesiui pakanka vienatvės. O ko reikia džiaugsmui?“

Atsakymas: „Džiaugsmingiausia vadinu tą dieną, kai pas mane svečiavosi Nijolė Grigaitienė. Praėjo daug metų, bet ši diena visiems laikams tapo įsimintina ir nuostabi. Nutarėme sužaisti šaškėmis. Kai pirmąją partiją išlošiau, Nijolė panoro revanšo. Jai laimėjus partiją, aš norėjau revanšo. Taip juokaudamos ir besilinksmindamos žaidėme iki vakaro. Tada nutarėme įkurti šaškių – šachmatų sekciją! Norinčių buvo daug. Pirmiausia pasireiškė vyrai: Petras Slonksnis, Juozas Kniukšta, Aleksandras Vilius, Steponas Mikolaitis, Antanas Kerėža, Kazimieras Degutis ir kiti. Neatsiliko ir moterys: Teresė Andriuškaitė, Liuda Janonienė, Aldona Dargužienė, aš ir Nijolė Grigaitienė. Gera su drauge prisiminti tas džiaugsmo ir azarto dienas!

Natalija Raubienė (mokytoja, asociacijoje 22 m.).
„Savo profesija visada didžiavausi. Darbui ir mokiniams atiduodavau visą širdį. Atėjusi į Asociaciją, čia radau man patinkančios veiklos, o taip pat didelį būrį kūrybingų, įdomių žmonių, su kuriais buvo įdomu leisti laisvalaikį, lankyti spektaklius, važiuoti į ekskursijas, globoti silpnesniuosius. Pastebėję mano darbštumą, organizacinius gebėjimus, mokėjimą bendrauti, žmonės išrinko mane į valdybą sekretore. O tam reikėjo turėti sumanumo, laiko ir kantrybės. Mėgstu auginti gėles. Todėl prie namų sklypelyje auginu daug gėlių ir jas dovanoju senjorams įvairiose šventėse ir kitomis progomis“.

Klausimas: Ką davė Jums Asociacija? Ką Jūs davėte jai?

Atsakymas: Kažkas užrašė mano laiką, nupiešė vingiuotą kelią… Praėjusi kelyje tris vingius, ketvirtajame radau PŽA. Čia sutikau būrį bendraminčių, kartu su jais įsijungiau į darbus. Vienatvę išsklaidė mylintys žmonės.

Elena Kiršinienė („Verpsto“ darbuotoja, asociacijoje 21 metai).
„Gera savijauta, malonus bendravimas su žmonėmis, ansamblio kūrimas – tokie pirmieji Elenos darbai ir jausmai asociacijoje. Ji sako: „Čia man brangiausias kolektyvas ir geriausi, linksmiausi žmonės. Man teko garbė prisidėti, buriant vokalinį ansamblį „Rudens žiedai“. Pradžioje buvome tik 15 dainininkų, o dabar jau visas choras. Kvietėme visus mylinčius dainą ir norinčius koncertuoti. Koncertuodavome ne vien šiauliečiams, bet ir aplinkinių miestelių bei didžiųjų Lietuvos miestų gyventojams, dalyvaudavome Dainų šventėse. Su meile prisimenu buvusius vadovus ir dainininkus.“

Klausimas: Sako, kad kūrėjus ir menininkus aplanko sėkmė, jei ant jų darbo stalo guli Antuano de Sent- Egziuperi „Mažasis princas“. O Jūs ar turite savo mėgstamiausią knygą?

Atsakymas: Jų turiu labai daug. Bet pasakysiu, kodėl išskirčiau latvių rašytojo Viliaus Lacio romaną „Žvejo sūnus“. Šiame romane parodytas sunkus, bet prasmingas gyvenimas, kaip ir daugelio mūsų, o kai kurios mintys sutampa su manosiomis. Tokios knygos ilgai išlieka atmintyje ir širdyje.“

Irena ir Kazimieras Degučiai (ekonomistė ir inžinierius elektrikas, asociacijoje 20 metų).
„Baigus darbo karjerą, atsirado daug laisvo laiko, bet labai trūko bendravimo su žmonėmis. Pasirinkome PŽA ir nesigailėjome. Pradžioje džiaugėmės, kad galime dainuoti ir kažkuo prisidėti prie ansamblio „Rudens žiedai“ veiklos. Netrukus abu buvome išrinkti į asociacijos valdybą: aš – sekretoriumi, metraštininku ir fotografu, o žmona Irena – ansamblio seniūne. Keliavome, koncertavome, nuolat bendravome su daug žmonių. Parengiau ne vieną PŽA ir ansamblio veiklos lankstinuką, rašiau straipsnius spaudai, padėjau rašyti ir išleisti knygą apie mūsų bendruomenę. Apie nuveiktus darbus galėčiau pasakoti labai daug. Bet didžiausias džiaugsmas yra mūsų užauginti trys vaikai, septyni anūkai. Pakako laiko ir kolektyvinio sodo priežiūrai, ir namelio statybai, knygų, laikraščių , žurnalų skaitymui, teatrui, koncertams, pramogoms. Įgyvendinau ilgus metus puoselėtą svajonę: 2017 m. parašiau knygą „Gimtinės likimas, 20 amžiaus Lietuvos kaimo buitis“.

Klausimas: Ar gyvenimas ir laikas – geriausi mokytojai ir gydytojai?

Atsakymas: Geriausias gydytojas yra daina. Juk daina žmones suartina, primena jaunystę. O geriausi vaistai – anūkų apkabinimas.

Danguolė Mosakienė (mikrobiologė-laborantė, asociacijoje 20 metų).
„Mėgstamas darbas, knygos, dainos, giesmės lydėjo mane per visus gyvenimo metus ir padėjo suprasti, kad gyvenimas ne tos dienos, kurios praėjo, bet tos, kurios liko neužmirštamos. Dėkoju gyvenimui už tas neužmirštamas dienas, už puikius žmones, su kuriais PŽA kūrybinėje veikloje dalyvauju 20 metų. Čia mano gyvenimas labai pasikeitė. Gera nuotaika lydėdavo dalyvaujant talkose, įgyvendinant projektus, rengiant vakarones, vaidinimus, koncertuojant ir keliaujant. Man patikdavo viešai skaityti literatūrinių kūrinių ištraukas, deklamuoti eilėraščius, dainuoti ansamblyje. Salėse, kur vykdavo mūsų pasirodymai, žiūrovų niekada netrūkdavo. Dar man patinka šio kolektyvo žmonės, nesislapstantys šešėlyje, drąsiai žvelgiantys į besikeičiantį pasaulį, pilną įtampos, skausmo ir netekčių, sugebantys suprasti, paguosti ir ištiesti pagalbos ranką.

Klausimas: Ko reikia, kad senjorai nepasiduotų senatvei?

Atsakymas: Nepasiduokime senatvei, kol galime įdomiai gyventi ir džiaugtis kiekviena diena,- išdidžiai sakau sau ir artimiesiems ir primenu prancūzų rašytojo A. Franco žodžius. „Gyventi – reiškia veikti!“

2021 metai jau beldžiasi į pasaulį ir į kiekvieno žmogaus širdį. Gal jie atneš Asociacijos 65-erių metų jubiliejaus šventę, kur vėl susitiksime su bičiuliais ir draugais, surengsime parodas, koncertus, vaidinimus? Gal vėl džiaugsimės, kad galime tęsti pradėtus darbus ir parodyti mūsų šaunių žmonių, tokių kaip Pranutė ir Romanas Gudmonai, Rūta Grigaliūnienė, Nijolė Karalienė, Angelė Nagevičienė, Genovaitė Stanislovaitienė, Teresė ir Vladas Vyšniauskai, Gina Umantienė, Irena Voverienė ir kitų pasiaukojimą asociacijai ir meilę žmonėms. O kol neskamba Naujųjų varpai, džiaugiamės, kad pabendravome su žmonėmis. Sužinojome, kad jie visi sveiki, ramiai laukia artėjančių švenčių, o pasidalinę prisiminimais atgaivino jausmus ir išsklaidė pandemijos nuotaiką. Atsisveikinome su mielais bičiuliais sakydami:
„Nebūna namų be dūmų. Nebūna rudens be darganų. Bet yra sala, kur visada šviečia saulė. Tokią salą esame suradę ir mes. Glauskimės ir bus šilčiau!“